Terminas „metodologija“ yra daugiareikšmis ir skirtingų autorių skirtingai suprantamas.
Kad tuo įsitikintumėme, užtenka pažvelgti į enciklopedijas, pateikiančias šios sąvokos apibrėžimą. Metodologija (iš gr. „methodos“ – tyrinėjimas ir „logos“ – sąvoka, mokslas) – teorinis mokslinių metodų mokslas. Metodologijos terminas čia vartojamas dvejopa prasme. Filosofijoje metodologijos pavadinimas taikomas tai logikos mokslo daliai, kuri nagrinėja taisyklingo mąstymo bei pažinimo procedūras: indukcijos-dedukcijos, aprašymo, išaiškinimo ir galimumo metodus. Tačiau anglų kalboje, kurioje žodis „methodic“ yra tik būdvardis ir reiškia ne metodikos mokslą, o atitinka tik žodį „metodiškas“, metodologijos terminas vartojamas metodikos prasme. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje termino „metodologija“ aiškinimas dar dviprasmiškesnis – tyrimo metodų, taisyklių, prielaidų ir postulatų visuma. Terminas kartais vartojamas kaip metodikos ir metodo sinonimas (5).
Pirma, metodologija laikoma tik kaip mokslas apie veikimo metodus. Žodis „metodologija“ turi dvi pagrindines reikšmes:
kaip mokslas apie metodą; kaip tam tikrame moksle, teorijoje taikomų metodų sistema.Tiesioginė šio mokslo užduotis – mokslinio pažinimo būdų, procedūrų ir įrankių sistemos kūrimas ir tobulinimas. Jos žinias sudaro:
kokie mokslinio pažinimo būdai ir įrankiai turėtų būti naudojami tiriant konkretų objektą; kokiais pažinimo įrankiais ar būdais reikia atlikti tam tikras mokslinių tyrimų procedūras; koks konkrečių įrankių bei būdų turinys, naudojamų tiriant tam tikrą objektą, atskleidžiant jo dėsningumus; kokiu būdu metodai yra susiję pažinimo procese, judant pažinime nuo konkretaus iki abstraktaus ir priešingai.Antra, fizikos, matematikos, techniniuose ir kituose moksluose paplito visiškai supaprastinta „metodologijos“ sampratos traktuotė: metodologija suprantama kaip visuotinis vienos ar kitos kategorijos užduočių sprendimo būdas. Pavyzdžiui, pedagogikos metodologija – tai žinių apie mokslinio pedagoginio pažinimo procesą, metodus ir konkrečių pedagoginių tyrimų metodiką sistema.
Kitaip sakant, metodologija pradėta maišyti su metodika, kuri sudaro techninę, empirinę metodologijos dalį. Metodika (iš gr. „methodikos“ – metodinis) – visumos praktinio veikimo priemonių, padedančių pasiekti iš anksto norimą rezultatą, sutelkimas. Į metodikos užduotį nepatenka teorinis rezultato gavimo pagrindimas, metodikos užduotis koncentruojasi į techninę bandymo pusę ir į tyrėjo veiksmų reglamentavimą. Metodika – sistemingas metodų taikymas konkrečiai pažintinei veiklai. Pavyzdžiui, kalbama apie eksperimentinę, mokymo, mokslinio darbo ir t. t. metodiką. Visais atvejais tai reiškia, kad tam tikroje veikloje sistemingai taikoma daug metodų (5).
Trečia, iš tikrųjų neįmanoma išskirti itin specifinius kokio nors mokslo tyrinėjimo metodus, principus ar priemones. Taigi, mokslinės veiklos ypatumai, pažinimo principai ir t. t. bendri visam mokslui, mokslui apskritai. Pavyzdžiui, reikalavimai eksperimentui vienodi ir fizikoje, ir biologijoje, ir pedagogikoje, ir bet kurioje kitoje mokslo srityje. Iš kitos pusės, pavyzdžiui, matematinio modeliavimo metodai plačiai taikomi fizikoje, bet sociologijoje, pedagogikoje ir kt. jų pritaikymas kol kas labai ribotas. Bet tai tik vienų ar kitų metodų taikymo specifika, tačiau iš esmės mokslo metodologijos sandara yra vieninga ir leidžia teigti, kad bendri įvairių mokslų tyrimų metodai, priemonės ir principai tokie patys, nors tyrimų turinys įvairiose mokslo srityse – skirtingas.
Metodologija – tai mokslas apie veiklos organizavimą. Taip suprantant metodologiją būtina išsiaiškinti sąvokos „organizavimas“ turinį. „Organizavimas“ suprantamas kaip:
vidinė tvarka, darnumo sąveika tarp daugiau ar mažiau diferencijuotų ir autonominių visumos struktūros dalių;visuma procesų ar veiksmų, suponuojančių ryšių tarp visumos dalių sudarymą ir tobulinimą; žmonių, kartu dirbančių prie kokios nors programos ar tikslo ir veikiančių pagal tam tikras taisykles ir procedūras, susivienijimas.Sąvoka „veikimas“ – tikslingas žmogaus aktyvumas. Vadinasi, organizuoti veiklą reiškia sureguliuoti ją į vientisą sistemą su tiksliai apibrėžtomis charakteristikomis, logine struktūra ir jos įgyvendinimo procesu. Būtina pažymėti, kad tik produktyvi veikla, nukreipta į objektyviai ar subjektyviai naujo rezultato gavimą, reikalauja organizacijos, metodų sistemos taikymo. Taip apibūdintą metodologiją galima aptarinėti labai palčiai.
Ketvirta, bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai pagrįsti, t. y. tinkamai suformuluoti temą, aptarti tyrimo koncepciją, hipotezę, tyrimo metodus ir t. t. Šiuo atveju tai suprantama kaip metodologija (1).
Apibendrinant galima konstatuoti, kad nepaisant visos didžiulės sukauptos mokslinės medžiagos apimties, susidarė paradoksali situacija: iš vienos pusės – metodologijos sąvokos daugiareikšmiškumas, iš kitos – jos siaurumas. Visi termino „metodologija“ apibūdinimai turi teisę egzistuoti. Arčiau savo autentiškos paskirties reikėtų laikyti tą metodologijos apibūdinimą, kuris metodologiją suvokia kaip mokslą apie metodus ir jų tarpusavio ryšius. Kitaip sakant, metodologija yra filosofijos šaka apie principų ir būdų sistemą, taikomą mokslinio pažinimo procese, nustatant tyrimo tikslą, bendrą jo kryptį, eksperimentų atlikimo būdus, mokslinių sąvokų, terminų ir teorijų formavimąsi ir jų reikšmę eksperimentui, remiantis turimomis žiniomis apie pasaulį, pažinimo procesą ir sprendžiamą problemą (5).